Intymūs pašnekesiai

Meilę nuo seno lydi romantiška aureolė, tačiau... Daugelis biologų mano, kad moterys (kaip, beje, ir beždžionių patelės) negali tinkamai išauginti savo palikuonių vienos. Neva todėl jos stengiasi „prisirišti“ partnerį. O geriausia tokio susaistymo priemonė (patikrinta evoliuciškai) pasirodė esąs seksas. Tik moterys iš esmės visada gali intymiai bendrauti, o vyrai — ne. Mat jiems reikia susijaudinti, atitinkamai nusiteikti.

Moterys nori užsimerkti...
Ogi todėl, kad moterų lytiniai hormonai bręsta cikliškai, o vyrų — toniškai (t. y. tada, kai egzistuoja dirgiklis). Kuo stipresnis dirgiklis, tuo daugiau hormonų pasigamina. O kad „erzinantis“ signalas būtų priimtas, vyrai, privalo pajusti jį visais jutimo organais. Svarbiausias informacinis kanalas — vizualinis. Todėl vyrai labiausiai susijaudina žiūrėdami erotines scenas. Suprantama, intymus šnibždesys, švelnūs prisilietimai ir kvapai taip pat juos įaudrina.
Moterims šis galingas informacinis srautas nėra toks svarbus. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu „amžinai pasirengusios“ moterys susijaudintų vos pamačiusios vyrus? Jau po mėnesio vyrai būtų išsekę! Gamta protinga: tikslingai „atjungė“ moteris nuo svarbiausio seksualinio dirgiklio — intymioje aplinkoje jos net nori užmerkti akis. O štai klausa ir lytėjimo pojūčiai tada dar labiau sustiprėja. Skirtingai negu „akimis ryjantys“ vyrai, moterys yra labiau klausančios ir jaučiančios.

Kodėl rytais?
Fiziologai rytinę vyrų erekciją sieja su perpildyta šlapimo pūsle. Biochemikai mano, kad tai yra ne kas kita, kaip seksualinio bioritmo apraiška. Mat lytinių hormonų kiekis kraujyje skirtingu paros metu nevienodas. O maksimalų kiekį pasiekia penktą ar šeštą valandą ryte. Taigi tokiu paros metu vyrai gali didžiuotis savo pajėgumu, o moterys (jei tik joms leis) sapnuoti saldžiausius sapnus.

Meilė — natūralus narkotikas
Visi įsimylėjėliai turi bendrų bruožų: spindinčias akis, raudonį skruostuose ir pasirengusią iššokti iš krūtinės širdį... Šiuos dalykus galima paaiškinti moksliškai, juos lemia organizme vykstantys biocheminiai procesai.
Meilės jausmas — gamtos padovanotas natūralus narkotikas.
Kai tik žmogus kuo nors mus sužavi, galvos smegenys pradeda išskirti biologiškai aktyvią medžiagą — finiletanolaminą. Būtent jis verčia mus įsimylėti, maloniai žvelgti į simpatingą nepažįstamą kitos lyties žmogų.
Negana to, įsimylėjėlių organizmas gamina dofaminą — cheminį adrenalino ir noradrenalino pakaitalą.
Adrenalinas „išmetamas“ į kraują patyrus stresą. Tada padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, sudrėksta delnai, t. y. organizmas pasirengia veikti. O dofaminas kelia tuos pačius simptomus. Todėl ir sakoma, kad meilė — tai stresas. Ir kuo romantiškesnis įsimylėjėlis, tuo stresas stipresnis. Taigi, kai žmogus ima krėsti kvailystes, paprastai sakome: „Hormonai siautėja“ ir iš tiesų pataikome kaip pirštu į akį.
Beje, įsimylėjęs žmogus tiesiog nepastebi didelių ar juo labiau smulkių buitinių nepatogumų, kurie anksčiau jį erzino.
Mes, moterys, „negirdime“ vyrų knarkimo naktimis, nepastebime į kampą numestų kojinių, negirdime būsimo „diktatoriaus“ užgaidų ir neplanuojame ateityje vargano bendro biudžeto. Šie nemalonumai, siaučiant hormonams, tampa nematomi.

Po trejų bendro gyvenimo metų...
Deja, amžinos meilės nebūna — tiksliau, nebūna amžinai kunkuliuojančios aistros.
Kokia gi buvau kvaila, kad laiku neatkreipiau dėmesio į tai, jog brangusis turi nuolat gyvenimą ėdančią mamytę, kad yra įpratęs batus valyti virtuviniu rankšluosčiu, o dantis rakinėti mažojo piršto nagu... Kodėl praregėjau tik dabar?
Pasirodo, nepraregėjote, o tiesiog pripratote prie dofamino. Paprastai tai įvyksta po trejų metų. Taip atsitinka vartojant bet kokį narkotiką — malonumui pasiekti reikia vis didesnės ir didesnės dozės, o organizmo rezervai nėra neišsemiami.

Gimus vaikui
Gimus vaikui jautrumas „narkotikui“ dofaminui dar sumažėja! Tiesa, tik ketveriems metams. Kodėl tik ketveriems? Tikriausiai todėl, kad per tą laiką bejėgė būtybė pasidaro savarankiškesnė ir jau nereikalauja išskirtinės globos.
O septynerių bendro gyvenimo metų organizmas apskritai nereaguoja į dofaminą. Tad septintais metais išgyvenama „vedybų krizė“ turi biologinį pagrindą. Tik nenukabinkite nosies — „cementuojančia“ santuokos medžiaga po septynerių metų tampa (arba turi tapti) endorfinai. Tai taip pat „narkotikai“, bet jie neverčia širdies smarkiai plakti. Endorfinai veikia panašiai kaip skausmą malšinantys preparatai, jie kelia pasitikėjimą savimi, formuoja patikimumo ir saugumo pojūčius.

Kodėl atsiranda kazanovų?
Jei meilė — natūralus narkotikas, vadinasi, turi būti ir narkomanų. Jie vadinami įvairiai: donžuanais, lovelasais, kazanovomis. Šie žmonės mėgina stimuliuoti savyje nuolatinę dofamino gamybą. Keisdami partnerius donžuanai ieško naujų veiksnių, skatinančių dofamino sintezę (balsas, kvapas, plaukų spalva). Juos galima pavadinti autonarkomanais, nes negauna narkotikų iš išorės, o naudojasi savo organizmo rezervais.

Taigi kokias išvadas, vyrai ir moterys, padarysime šį sykį? Apmaudu, kad toks gražus poetinis jausmas paaiškinimas paprastu molekuliniu lygiu. Bet... paslaptis vis tiek lieka. Kodėl vienas žmogus priverčia organizmą gaminti šiuos hormonus baisia jėga, stebinančiu intensyvumu, o kitas — ne? Kodėl vis dėlto kai kurios poros myli vienas kitą visą gyvenimą, o kitos išsiskiria vos susituokusios?..