Jūs privalote atnaujinti arba įdiegti Flash grotuvą tinkamai tinklalapio peržiūrai
Vestuvės.lt
Papročiai ir tradicijos
VESTUVIŲ PAPROČIŲ LIETUVOJE IŠTAKOS III (2)


Pagal dr. Irena Čepienę

Nuo senovės grūdai, duona, druska, tinklas, aštrūs daiktai buvo laikomi patikimomis apsaugos priemonėmis. Pietryčių Lietuvoje jaunieji, važiuodami į jungtuves, kad apsisaugotų nuo burtų į batus pildavosi grūdų. Tuo pačiu tikslu Varėnos apylinkėse jaunoji prieš jungtuves apsijuosdavo tinklu. Be to, važiuodama į bažnyčią, apsisaugojimui pasiimdavo duonos ir druskos, į drabužius kryžmai įsisegdavo adatų. Kupiškėnų nuotaka nuo raganavimo gindavosi burnon įsidėjusi česnako gabalėlių. Plungės apskrities piršlys, išvežant marčią, imdavosi kirvį ir pjūklą kliūtim kelyje nugalėti. Įvairių metalinių daiktų žvangėjimas taip pat turėjęs atbaidyti piktąsias dvasias. Todėl visoje Lietuvoje vestuvininkai važiuodavo triukšmingai – su skambalais, žvangalais. Triukšmą keldavo, pliauškindami botagais, švilpdami.

Įvairiuose regionuose, išlydint jaunuosius ir juos sutinkant, būdavo šaudoma. Taip būdavo stengiamasi atbaidyti piktąsias dvasias. XX a. senoji šio papročio reikšmė jau buvo pamiršta, ir per vestuves būdavo šaudoma, norint suteikti joms iškilmingumo.

Prie magijos veiksmų priskiriamas beldimas į lubas, į sienas. Guldant ir žadinant jaunuosius, piktąsias dvasias taip pat reikėjo baidyti triukšmu. Raseinių apylinkėse vestuvininkai prie klėties, kur gulėdavo jaunieji, įtaisydavo “malūną” iš vežimo rato arba ant stogo užkeldavo mintuvą ir jais imdavo minti linus, prie durų pliauškindavo botagais, pūsdavo ragą. Rytų Lietuvoje iki šių dienų žinomas paprotys “kulti” jaunuosius, t.y. barškinti pagaliais, žarstekliais, keptuvėmis. XX a. pirmoje pusėje maginio veiksmo reikšmė buvo pamiršta. Anykštėnai taip aiškina jaunųjų “kūlimą”: “kad kviečiai gerai derėtų, kad vaikų būtų”.

Kai kur išlikęs paprotys per vestuves slėpti nuotaką yra kilęs iš pastangų suklaidinti, apgauti antgamtines būtybes. XIX a.pabaigoje nuotakos slėpimas virsta vestuvininkų pramoga: kviesliams iš vyro pusės atvykus parsivežti marčios, artimieji slėpdavo nuotaką, o vietoje jos stengdavosi įduoti senutę ar paauglę, girdami ją ir tvirtindami, kad tai ir esanti marti.

Viso krašto populiarus vestuvių paprotys – persirengėliai, vaizduojantys netikrus jaunuosius, kitataučius, įvairius realios aplinkos personažus. Pirmykštė tokio persirengimo reikšmė irgi buvo susijusi su magija: vestuvininkai užsimaskuodavo įvairiais būdais arba vaizduodavo netikrus jaunuosius, norėdami suklaidinti piktąsias dvasias, galinčias pakenkti vestuvių dalyviams, ypač jauniesiems. Persirengėlių veiksmai palaipsniui darėsi vis vaidybiškesni, jų neįprasta apranga , butaforija, dialogai, pokštai paverčia atskirus vestuvių momentus masiniu pasilinksminimu.

Prie maginių priemonių priklauso ir nuotakos galvos dengimas. Iš to kilęs šiuolaikinio nuotakos atributas – veliumas. Seniau į bažnyčią ar į vyro pusę nuotaka būdavo vežama apdengta. Lietuvių etnografas L.Jucevičius (1813-1846) nurodo, kad XIX a. Žemaitijoje jaunoji su svočia važiuodavo apsidengusios paklode. Prie Varėnos dar XX a. pradžioje atvykusios marčios galva ir veidas būdavo uždengti skara, ir anyta turėdavo nuimti skarą.

Svarbi apsaugos priemonė buvo ir maginis ratas. Kad nuotakos vainiko neapkerėtų piktosios dvasios, pintuvių vakarą buvo laikomasi tokio papročio: pamergės eidavo prie stalo susikabinusios už rankų. Apėjusios stalą ratu, paeiliui susėsdavo. Vainiką pinant, kiekvieną rūtų šakelę siųsdavo iš rankų į rankas apie stalą vienai pynėjai. Nupynusios vainiką, vėl stalą apeidavo ratu. Kai kur Pietryčių Lietuvoje, išlydint nuotaką pas vyrą, motina tris kartus apeidavo apie vežimą.

Buvo tikima, kad ir ugnis atbaido piktąsias dvasias. Todėl kai kuriose apylinkėse nuotaka būdavo vežama su žibintais. Daugelyje Lietuvos vietų, išlydint jaunuosius ar juos pasitinkant, prie namų arba pakelėse prie užtvarų būdavo uždegami šiaudų kūliai, kūrenami laužai. Ugnis buvo laikoma ir apsivalymo priemone.

Per vestuves būdavo atliekami maginiai veiksmai, turėję suaktyvinti gamtos ir žmogaus gyvybines funkcijas. Darnų ir sotų gyvenimą jauniesiems turėdavo užtikrinti jų sutikimas su duona ir druska, šiuolaikinėse vestuvėse įgavę simbolinę linkėjimo reikšmę. Panašiai transformavosi paprotys apiberti jaunuosius grūdais, paplitęs Aukštaitijoje, Dzūkijoje. Šiuolaikinėse Vilniaus apylinkių vestuvėse jaunuosius apiberia rugiais, linkėdami, “kad duonos turėtų, kad gyvenimas būtų turtingas”.

Kad jaunųjų gyvenimas būtų saldus, Pietryčių Lietuvoje jaunieji būdavo sutinkami su medaus lėkšte ir jų lūpos patepamos medumi. Šioje etnografinėje srityje dar XX a. pirmoje pusėje būta papročio marčią gaubti kailiniais, kad būtų turtinga, kad avys jai veistųsi.

XX šimtmečio vestuvininkų pramogose galima ižvelgti maginės kilmės papročių, turėjusių suaktyvinti jaunųjų vaisingumą. Žemaitijoje yra paprotys, suguldžius jaunuosius, kapoti ir dalyti svečiams “guldytuvių sūrį”, susiūti pamergės ir pabrolio rūbus, surišti į poras vyriškus ir moteriškus batus arba juos sukeisti. Panašią prasmę turi lėlė: virš jaunųjų stalo kabinamas lopšelis su lėle, lėlė dedama į jaunųjų lovą ir pan.

Per vestuves būdavo atliekami tam tikri veiksmai, neva padedantys nuotakos draugėms ištekėti. Ypač daug tų papročių aptinkama XX a. pirmoje pusėje dzūkų vestuvėse. Išeidama iš užstalės, nuotaka turėdavo patraukti staltiesės kampą, įlipusi į vežimą – važiuoti stačia iki kaimo ribos, per petį lieti vandenį. Prie jaunosios vežimo būdavo pririšamas siūlų kamuolys, kaimo merginos į vežimą sudėdavo savo darželių rūtas arba slaptai – šluotas. Grįžusi iš jungtuvių jaunoji negalėdavo tuoj sėstis už stalo, kad neužsėstų draugėms vietos. Seniau buvo tikima, kad nuotakos veliumas padeda ištekėti. Todėl merginos per vestuves stengdavosi pašokti, užsigobusios jaunosios veliumu. Panašūs veiksmai, kilę iš kontaktinės magijos, šiuolaikinėse vestuvėse traktuojami kaip pramoginiai momentai.

Apibendrinant galima padaryti tokias išvadas. Senųjų liaudies tikėjimų liekanos vestuvių papročiuose atspindi pirmykštėje visuomenėje susikūrusį dievų kultą. Vestuvių apeigose aptinkama pirmykščio žmogaus gamtos objektų ir juose slypinčių dievybių garbinimo likučių. Įvairiuose apeiginiuose momentuose išryškėja tikėjimas demonais, piktosiomis dvasiomis bei agresyviais, maginę galią turinčių žmonių kėslais. Pastarasis tikėjimas sukūrė sudėtingą apsauginės ir profilaktinės magijos veiksmų junginį. Tam tikros maginės priemonės turėjo užtikrinti naujos šeimos gerą gyvenimą, vaisingumą, padėti merginoms ištekėti.

Kaip matome, šiuolaikinėse vestuvėse išliko dalis tradicinių elementų, įgavusių naują emocinę arba pramoginę prasmę ir atitinkančių kintančio gyvenimo turinį.

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (2)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.