Pabandykite įsivaizduoti: gaminate maistą žvakių šviesoje, skambant muzikai... Ruošiate romantišką vakarienę, tiesiog kaskart gaminate šitaip. Šiek tiek neįprasta? Tačiau Amerikos lietuvei, LTV muzikinių projektų dalyvei Lidijai Rasutis tai kasdienybė. Ne, tikrai tai ne specialiai sugalvotas ritualas. Lidijai taip patinka, taip pat patinka dainuoti, patinka priimti svečius namuose, patinka tiesiog gaminti...

Maisto gaminimas – malonumas
„Virtuvė – man mieliausia vieta namuose. Čia praleidžiu daug laiko. Mėgstu ir skaniai pavalgyti, ir gaminti. Jei skambinu ir kviečiuosi pietų ar vakarienės, draugai žino, kad ragaus ką nors nauja, tai, ko ligi šiol nebuvo pas mane ragavę. Kotletų ir bulvių košės tikrai nebus, nors pati aš mėgstu ir viena, ir kita. Ruošdama pietus svečiams įlendu į internetą, perverčiu kulinarijos knygas, galiausiai „įjungiu“ fantaziją. Kai mus aplanko vyro draugai, ypač tie, kurie gyvena vieni, jie stebisi ir pavydi mano vyrui: „Kaip tau Vyteni, pasisekė.“
Tačiau ne veltui sakoma, kad prie gero greit priprantama. Mano vyras su dukromis per daug manęs neliaupsina. Geriausiu atveju pasako „ačiū“. O šiaip, jeigu vyrui skanu, jis paprastai tyli. O jei nelabai, tada sako: „Galėjo būti ir skaniau.“ Aš iš karto suprantu, kad per daug svogūnų. Vytenis juos vadina lietuvių nacionaliniu patiekalu. Jo manymu, lietuviai svogūnus deda į maistą, reikia, ar nereikia“.

Mama – gurmanė
„Norą gaminti paveldėjau iš mamos. Ji puikiai gamino, buvo gurmanė, tačiau manęs į virtuvę prievarta nestumdavo. Aš ten ir neidavau. Gaminti pradėjau ištekėjusi ir susilaukusi vaikų. Mano dukros taip pat kol kas virtuvėje nenori šeimininkauti, tačiau aš jų neverčiu. Man rodos, viskam turi būti savas laikas. Jos mato, ką aš darau, žino, kad man tai patinka, kad tai dalis šeimos gyvenimo. Niekur nedings, kada nors irgi pajus norą, kaip kad pajutau jį aš.“

Žvakės, muzika, ruoša...
„Kiekvienas mano rytas prasideda čia. Pirmiausia – užsidegu žvakes, paskui įsijungiu muziką, o tada susiplaku vitaminų kokteilį. Tai ne kažkoks šviežių vaisių ar daržovių kokteilis: tuos miltelius vežuosi iš Amerikos. Paskui geriu kavą ir keliauju į sporto klubą. Nepusryčiauju, nes man nesinori. Grįžusi į namus dažniausiai vėl einu į virtuvę.
Savo virtuvės neįsivaizduoju be žvakių. Jos uždegtos beveik visą laiką. Kai man būna liūdna, kai kartais pasijuntu vieniša, kai šalta, kai norisi nusiraminti.
Netgi vakarus leidžiu virtuvėje, o vyras – šalia jos, kambaryje, ant sofos ar fotelio, tačiau mes vienas kitą matome, jaučiame, pasikalbame. Jeigu sugalvojame užkąsti, tai darome kambaryje, prie televizoriaus. Tiesa, kai susirenka svečių, mūsų „sala“ (viryklė-stalas-spinta) virsta stalu ir baru.
Vytenis virtuvėje nepadeda, netgi kai susirenka svečiai. Susitvarkau viena. Aš dėl to nepriekaištauju. Vyras uždirba pinigus, o namuose šeimininkauju aš. Ir ne vien tik ruošiu valgį, bet ir viską superku, parnešu. Aš ir skalbiu, ir valau, ir tvarkau. Nesijaučiu dėl to nuskriausta – man toks gyvenimo būdas tinka. Aš turiu laisvę, daug laiko, o tai, ką darau namuose, darau su malonumu.“

Eksperimentai
„Esu tradicijų laužytoja. Nemėgstu gaminti to paties maisto, norisi išbandyti vis ką nors nauja. Tradiciškai gaminu tik žuvį, nes jaunesnioji dukra tokią temėgsta.
Jaunesniajai Arijai, kuri tebegyvena su mumis, labiausiai patinka kinų virtuvė. Mano gamintas maistas jai dažnai per aštrus. Užtai mums su vyru aštrumo niekada ne per daug, todėl dabar įsigudrinau gaminti taip, kad gerai būtų visiems – trūkstamus prieskonius kiekvienas užsibarsto pats. Mėgstu derinti tai, kas saldu, su aštriu. Mėgstu mėsą su riešutais, vaisiais, uogomis, tačiau dukros tuo per daug nesižavi.
Kai kuriuos receptus susirandu, kitus sugalvoju pati. Niekada jų negailiu. Nesuprantu tų, kurios sako: „Jeigu aš tau duosiu šitą receptą, tai jis jau nebebus mano.“
Būna, mano kulinariniai eksperimentai nenusiseka, tačiau taip įvyksta gana retai. Tokio patiekalo, kurio niekas negalėtų valgyti, jau seniai nesu pagaminusi.“
Šią vasarą sugalvojau naują kokteilį: degtinė, šviežios braškės ir bazilikas. Labai įdomus skonis. Dar pasigaminau likerį iš pačios rinktų miško aviečių. Planavau jas užšaldyti, kažkas sutrukdė, taigi išėjo puikiausias likeris Kalėdoms. Kol kas dar jo ir negėrėme, tik paragavau. O koks aromatas... Pats geriausias ir brangiausias likeris taip nekvepia.“

Kaip iš vieno pagaminti du
„Nemoku gaminti dviem, trims žmonėms. Jei jau gaminti, tai penkiolikai ar bent dešimčiai. Tai irgi turbūt mamos „mokykla“, nes šeimoje mūsų buvo nemaža, tai mama ir gamindavo daug.
Gaminu tris, keturis kartus per savaitę. Tą patį maistą valgome, kol nusibosta, o kai jau jis nusibosta, tada užšaldau. Ištraukusi iš šaldytuvo po keleto savaičių jį „perdirbu.“ Valgome jau kažkokį kitą patiekalą. Štai savaitgalį ruošiau kiaulienos kepsnius. Šiandien mano šaldytuve jų nebėra – iš tų likusių kepsnių pagamintas tailandietiškas patiekalas. Viskas susmulkinta, pridėta paprikos, morkų, kokoso pieno, ryžių, prieskonių. Skanu ir jau nauja. Nemanau, kad toks maistas kažką praranda, juk nelaikau jo šaldytuve kelis mėnesius.“

Nors ir ne Amerika...
„Kai prieš vienuolika metų atvykome į Lietuvą, man daug ko trūko. Ypač pasigedau padažų ir prieskonių. Tad kai tik nuvykdavau į Ameriką, viską stengdavausi susipirkti. Vyras juokdavosi, kad mūsų lagamine niekas daugiau netelpa, tik prieskoniai ir padažai. O dabar Lietuvoje nieko netrūksta, netgi yra kai ko daugiau. Tačiau šiandien aš dar pasigendu kokybiškų šviežių vaisių, daržovių. Žiemą man trūksta šparaginių pupelių. Labai džiaugiuosi, kad atsirado rozmarinų, bazilikų.
Man labai patinka moliūgai, bet lietuviai jų nelabai perka. Ko gero, nežino, ką su jais daryti. Aš verdu labai skanią moliūgų sriubą su cukinijomis, morkomis, svogūnais, kario prieskoniais. Kartais dar ko nors pridedu.“

Dieta – sportas
,,Nėra lengva laikytis dietų. Todėl aš sportuoju. Niekada nebuvau liekna ir dėl to blogai nesijaučiau. Tačiau maždaug prieš penkerius metus sau pasakiau: „Nenoriu būti fifty and fat“ (penkiasdešimties ir stora). Žinojau, kad kitaip būsiu tipinė amerikietė, kurios dažniausiai visos nutukusios, o po penkiasdešimties dar blogiau – ir storos, ir negražios, ir nebejaunos...
Pradėjau sportuoti, paskui mane pakvietė į „Dainų dešimtuką“, ir taip iš mano 93 kg liko 68 kg. Ypač greitai svoris krito dainuojant – įtampa, jaudulys, adrenalinas. Visa tai kaipmat sudegino nereikalingus kilogramus. Pati sau patikau. Nuo trylikos metų buvau storulė ir staiga... liekna. Dabar jau kuris laikas mano svoris nesikeičia. Bet kartais nusikalstu. Kai nuvykstu į Ameriką, pamirštu, kad nevalgau bulvių traškučių, picos, ir grįžtu „pasunkėjusi“ kokiais dviem kilogramais.“
Universalioji „sala“
„Kai įsigijome šį butą, jame visa virtuvės įranga, baldai jau buvo. Man viskas tiko. Ypač apsidžiaugiau „sala“. Amerikoje toks stalas-viryklė viduryje virtuvės labai populiarus. Vienintelis minusas, kad nėra rozetės, todėl negaliu ant jo pasistatyti virtuvės kombaino. Virtuvėje svarbiausi dalykai yra geri puodai ir geri peiliai.“

Lentyna, neverta darbo
„Stiklinė lentyna ant sienos – „mano darbas“. Ilgai kažko ant vienos virtuvės sienos trūko. Sumąsčiau, kad geriausiai čia tiktų stiklinė lentyna. Išmatavau ilgį, plotį, „Stiklo pasaulyje“ užsakiau lentynas. Pati išgręžiau skyles ir sukabinau. Buvau labai patenkinta savo darbu. Kai vyras grįžo namo, iškart paklausiau: „Ar matai ką nors?“ Jis žvilgtelėjo ir iškart pasidomėjo, kiek sugaišau laiko. Pasakiau, kad su nuvažiavimu, parvažiavimu ir darbu apie keturias valandas. Jis tik pakraipė galvą: „Nevertėjo, geriau būtum ką nors pasamdžiusi.“
Neįsižeidžiau ir nenustebau, kad mano pastangos tik taip tebuvo įvertintos. Juk mano vyras – ekonomistas.“
 

Tekstas Elvyros Žvirblienės

Nuotrauka Saulės Jonušaitytės

Žurnalas "NUO... IKI..."