Prancūziškų vestuvinių suknelių salonas „Cymbeline“ žurnalo „NUO...IKI Vestuvės“ pavasario numeryje ir portale www.vestuves.lt skelbė laiškų konkursą tema: „Apie kokią vestuvinę suknelę svajojate ir kokios vestuvių šventės norėtumėte?“
Šio laiško autorė Aušra Savickaitė pelnė 1 vietą. Prizas – „Cymbeline“ nuotakos bateliai. Sveikiname!
Autorių laiškų stilius netaisytas.

Vestuvės – tobulas žingsnis, vedantis į MŪSŲ visatą...

Vestuvės – pati svarbiausia diena moters gyvenime.. Tiesa, kiekvienai ji skirtinga. Viena nuo pat mažens save įsivaizduoja kaip neapsakomo grožio princesę su balta pūsta suknele, kuri tviska nuo begalės šviesą įvairiausiomis spalvomis atspindinčių deimantų, o kita svajoja apie paprastą, tačiau mielą baltą suknelę, plazdančią nuo lengvo paplūdimio vėjelio prisilietimo...
Deja, kartais svajonėms nelemta išsipildyti. Apie prabangų pokylį svajojusi mergaitė suvokia, kad stovi civilinės metrikacijos biuro prieangyje vilkėdama paprasčiausią suknelę, o jos palydą sudaro tik patys artimiausi žmonės. Nepaisant to, ji – LAIMINGA! Laiminga, nes tą dieną savo gyvenimą susieja su žmogumi, užkariavusiu jos širdį, sielą ir mintis.. Žinoma, pasakų būna ir realybėje. Kai mylinčio tėčio vedama nuotaka apstulbina nesuskaičiuojamą daugybę žmonių vos tik įžengusi pro žvakių liepsnose švytinčios bažnyčios duris, o keliasdešimties metrų nuometą neša puikiai išauklėti vaikai. Žengdama rožių žiedlapiais nuklotu taku mergina – LAIMINGA! Ar kukliai pasipuošusios ir brangakmeniais nusagstytos merginos LAIMĖS skiriasi? Galbūt..
O kaip aš įsivaizduoju dieną, kuri pravers duris į naują gyvenimą? Nesu iš tų, kurios trokšta pompastikos ir šimtus tūkstančius litų kainuojančių fejerverkų, tačiau suknelė šią dieną negali būti GERA, ji turi būti TOBULA! Mačiau ją nekartą – tiesa, mačiau svajonių platybėse ir saldžiausių sapnų vitrinose. Nežinau, ar įmanoma perteikti žodžiais jos keliamas emocijas.. Vakar ir vėl ją mačiau.. Stovėjau didžiulėje veidrodžių salėje, o akyse spindėjo laimės ašaros... Nepriekaištingas baltumas neprilygo netgi gražiausių pasaulio gulbės plunksnų žvilgėjimui, o susigėdusios žvaigždės slėpėsi už apstulbusio mėnulio.. Ir gerai, kad slėpėsi, juk net jos nespindi taip, kaip žaižaruoja daugybė smulkių kristalų, puošiančių suknelę, kurią vilkiu vėl ir vėl ir vėl.... Ir vėl sapnas... Tačiau net ir ryto šviesa, skubėjimas į darbą ar svylančio obuolių pyrago kvapas neišsklaido to, ką SUKŪRĖ kerintis vaizdas, lydintis mane nuo pat tos dienos, kai prie jūros priklaupusiam mylimajam ištariau TAIP... TAIP! Žinau, kad ta suknelė kažkur yra. Nežinau kur, tačiau ji laukia. Jaučiu, kad laukia, kol surasiu ir net nedvejodama ištarsiu – SVAJONĖS pildosi.
Realiame gyvenime esu paprasta. Tokią mane pamilo ir tokią tikisi išvysti svarbiausią MŪSŲ gyvenimo dieną, tad nenoriu tapti eiline lėlyte "Barbe" su beprotiškai pūsta suknele, trukdančia net prisiglausti prie mylimojo krūtinės ar sušokti pirmąjį puotos šokį.. Lengvai krentanti, neslepianti jokių "lankų" ar milijono pasijonių – tokia turi būti MANO suknelė. Žėrinčių akmenukų, neapsakomo baltumo ir ilgo šleifo derinys – tai ko man reikia. Tai, kas privers šypsotis ir neslėgs noru, kad kuo greičiau viskas baigtųsi. Ne paslaptis, kad daugelis nuotakų nekantraudamos laukia, kol "išsiners" iš kankinančio ir varginančio apdaro, o kiekvieną jų žingsnį lydi skausmas dėl per itin tampriai suveržto korseto. Šalin KIČĄ! Tiesa, gal kas nors pasakys – ką ji kalba, juk pati svajoja apie suknelę su šleifu. Na ir kas, kad nėra jokių lankų po sijonų, juk šleifas taip pat įpareigoja per daug neatsipalaiduoti. Nė velnio!! Mano svajonių suknelė – TOBULA, nes ceremonijos metu mane lydintis šleifas prasidėjus puotai išnyksta – yra nusegamas ir saugiai randa vietą jaunosios "arsenalo" draugijoje.
O taip!! Vos nepamiršau – sapne mano veidą dengia žavingas ilgas nuometas... Nuometas, kuris slepia mano jaudulį ir džiaugsmo ašaras. Nuometas, kuris neleidžia nužiūrėti piktai akiai. Nuometas, kuris "saugo" mane iki pat altoriaus, kur manęs laukia nuo galvos iki kojų baltai apsirėdęs sužadėtinis. Vos iš po suknelės kyšančios batukų nosytės – taip pat labai svarbios. Juk viskas, ką dėviu – tampa mano naujo gyvenimo liudininkais, raktais, kurie atrakina duris į naują pasaulį. Pasaulį, kuriame nebėra MANĘS, nebėra JO, nes atsiranda amžinas ir laime švytintis MES. Viskas – pradedant itin seksualiais apatiniais, nėriniuotu keliaraiščiu, ir baigiant kojytes dengiančiais batukais – viskas turi būti NEPRIEKAIŠTINGA ir žymėti kelią į MŪSŲ pasaulį.
Šventė? Kokia ji turi būti? Man užsimerkus prieš akis iškyla tobulo namelio, kurį supa gamta, vaizdas. Jauki salė ir per 70 brangiausių žmonių sukurs tikrą puotą. Na ir kas, kad tai ne ištaiginga pilis, na ir kas, kad mūsų nelydi tūkstantis "draugų", kurių net nepažįstame, kad į bažnyčią atvykstame ne šešiais žvilgančiais žirgais kinkyta karieta, o gražia mašinyte. Na ir kas, kad svečius linksmina ne garsiausios pop grupės. Kam jų reikia, kai atrasti muzikantai sukurs tikrai šaunesnę atmosferą? Nesvarbu, kad vidurnaktį dangaus nedrebina triukšmingi fejerverkai ar padangėn neskrieja milijonas baltų balionų, linkinčių mums laimės. Man užtenka ir šaltųjų ugnelių, kurios turi ypatingą prasmę – šalta ugnis įrodo, kad net viską niokojantis karštis gali pasikeisti.. Jos skatina suvokti, kad kiekvienas turime ne "lipti per galvas", o stengtis užslopinti savo didžiausias ydas.
Skanus maistas, svečių veidus raudoniu nudažantys jų mylimiausi gėrimai, įspūdingas tortas, kerintis ne tik išore, bet ir sumurkti priverčiančiu skoniu, baltos ir aukso spalvų deriniu puošta salė ir nuotaikingų emocijų netramdančių svečių šokiai "pokiai" iki ryto pirmąją dieną sukurs fantastiškus atsiminimus, kurie lydės visą gyvenimą. Ką tik "iškepti" jaunieji palieka įsismaginusius artimuosius, brangiausius draugus ir pabėga ten, kur jų laukia žiedlapiais nuklotas kambarys, žvakės, šampanas ir beprotiškos laimės naktis...Išaušus rytui jaukią suknelę vilkinti bei patogiai apsirėdęs vyras ir žmona sugrįžta ten, kur aidėjo pirmojo jaunavedžių valso garsai. Šypsenomis veidą papuošę svečiai nenuobodžiauja ir mėgaujasi dviejų mylinčių širdžių sąjunga... Mėgaujasi, kol pakariamas vargšelis niekuo nenusikaltęs piršlys, sugebėjimus žaidimų metu pademonstruoja pabroliai bei klegenantis pamergių būrelis. Nenuostabu, kad viskas turi pabaigą... Gana švęsti, laikas pradėti rašyti...
Rašyti pirmąjį ŽMONOS ir VYRO puslapį šviežioje ir meile kvepiančioje SANTUOKOS knygoje... Kas jame bus? Nepakartojami vaizdai iš vestuvių puotos, nuotaka, kurią puošia begalę kartų sapnuota svajonių suknelė, baltai "šviečiantis" jaunikis, pabrolių ir pamergių šypsenos, piršlio ir svočios linkėjimai, skaniausio torto trupinėlis ir baltų gėlių jūra...
Gražu, ech, atsidūstu.. Nežinau, ar įmanoma viską aprašyti žodžiais, kurie vartojami kasdienėje kalboje. Juk VESTUVĖS – vienintelės mano gyvenime.. Ir jos – ne už kalnų.. Rugpjūčio 1-ąją atversiu duris į naują pasaulį, naują visatą, kurioje karaliaus MEILĖ...

Aušra SAVICKAITĖ, 22 metai
Šiauliai