Prancūziškų vestuvinių suknelių salonas „Cymbeline“ žurnalo „NUO...IKI Vestuvės“ pavasario numeryje ir portale www.vestuves.lt skelbė laiškų konkursą tema: „Apie kokią vestuvinę suknelę svajojate ir kokios vestuvių šventės norėtumėte?“
Šio laiško autorė Rasa Aleksiupaitė pelnė 2 vietą. Prizas – „Cymbeline“ keliaraištis. Sveikiname!
Autorių laiškų stilius netaisytas.
 

Kartais visos pastangos tampa bergždžios prieš paprasčiausią atsitiktinumą!
Mano vestuvės? Tikrai, aš ištekėsiu? – šiuos klausimus pati sau užduotu, eidama gatve, eidama miegoti, keldamasi ryte, gerdama kavą. Negaliu patikėti ta laime, vos pradedu svajoti apie tai, rodos, nei viena kita mintis negalėtų sukelti tiek džiaugsmo. Nors iki Didžiosios dienos dar daugiau negu metai, aš jau dabar nenusėdžiu vietoje ir neleidžiu ramiai miegoti draugui, nes vos tik šauna kokia geniali mintis, puolu su juo dalintis. Ir nemanau, kaip daugelis pavydžių draugių, kad tas laukimas, ilgas, kruopštus ruošimasis šventei, pamažu praras visą žavesį. Atvirkščiai, aš jausiuosi rami, saugi, laiminga, žinodama, kad viskas, net menkiausia smulkmena, paruošta pagal dviejų mylinčių žmonių poreikius, turės savo vietą, nereikės paskubomis planuoti vienos ar kitos detalės.
O taip, tų detalių čia daugiau nei kokioje gimtadienio ar krikštynų šventėje, rodos, niekada anksčiau taip nerūpėjo gėlių spalvos ir rūšys, balionų forma ir dydis, o ką jau kalbėti apie drabužius, stalo serviravimą, svečių užimtumą, muzikanto ir fotografo parinkimą ir t. t.
Tačiau, svarbiausias mano, kaip, manau, ir kiekvienos būsimos jaunosios rūpestis, tos dar niekada nedėvėtos, tačiau seniai išsvajotos suknelės išsirinkimas. Po sužadėtuvių, rodos, pamačiau tai, ko nepastebėdavau kiekvieną dieną. Atrodo, kasdien atsidaro vis nauja suknelių parduotuvė, prie kurios vitrinos lango vis dar nedrąsiai praleidžiu po keliolika minučių. Stovėdama įsivaizduoju save su kiekviena iš jų, bet... tas nelemtas noras, tą dieną atrodyt įspūdingai – vis randu, prie ko prikibti. O grįžusi namo svarstau: o gal ta suknelė buvo ideali? Ir taip kiekvieną kartą, kai eidama gatve vis pastebiu dar nematytą proginių drabužių saloną.
Vis tik mano suknelės modelis, kaip ir vestuvių vietos išrinkimas gimė netikėtai. Mūsų pirmąjį susipažinimo vakarą daug kalbėjomes, klausėmės muzikos. Tačiau netikėtai užstrigus kompaktiniam diskui, galėjome klausytis tik vienos dainos: Taja „Apie jūrą“. Šį faktą buvome ilgai užmiršę, kol vieną šeštadienio vakarą, jau geras porą valandų naršydami interneto svetainėse ir ieškodami vestuvėms tinkamos vietos, per radiją išgirdome šią dainą. Tuomet tik susižvalgėme, nusišypsojome ir, kaip man atrodo, tuo pačiu metu supratome, kad vestuvių norėtume prie jūros.
Ši daina išsprendė bene didžiausią problemą. Aš gyvenu Dzūkijoje, draugas – Žemaitijoje, tad ilgą laiką negalėjome apsispręsti kuriame Lietuvos krašte galėtume surengti šventę. Tad pajūrys tapo mūsų išeitimi. Nei vienas anksčiau nebuvom apie tai pagalvojęs, atsitiko tai, kas viską pakylėjo iki ekstazės, aukščiau net už svajones.
Mudu be perstojo ėmėme pertraukinėti vienas kito kalbą. Jei aš sakau: „ar įsivaizduoji, kad atitrūkę nuo svečių šurmulio, galėsime basomis kojomis bristi pajūrio smėliu“, tai jis netrukdavo pridurti: „o besileidžianti saulė švies į mūsų jau amžiams sujungtus kūnus“, jei aš pradedu apie bangas, jis pertraukia sakydamas, kad „niekada niekas mūsų taip nesuartins tą dieną, kaip stebėjimas toko begalino ir amžino vaizdo – jūros.“
Tad po šių svarstymų aš nebesižvalgau tuščiai į vitrinas, negalėdama apsispręsti, kaip mano, būsimos nuotakos, rūbas turėtų atrodyti. Suknele turėtų būti lengva, besiplaikstanti vėjyje, be perdėtų grožybių, paprasta, atvira saulei. Mintyse jau žinau, kaip ji derės ne tik prie manęs, bet ir prie pasirinktos vietos.
Dabar jau žinome, kaip ir kur norėsime švęsti šią dieną. Pasirodo, kartais visos pastangos tampa bergždžios prieš paprasčiausią atsitiktinumą.

Rasa Aleksiupaitė, 23 m. Daugai, Alytaus rajonas.