Tai turėtų patarti jausmai. Įvairiais laikais — senoviniuose Rytų rankraščiuose, kitų epochų knygose — bandyta išsamiai aprašyti įvairius bučinius.

Prancūzų seksopatologas Žeraras Lelė net sukūrė bučinių klasifikaciją. Štai keletas pavyzdžių.

Ramus bučinys — lūpos švelniai ir neilgam beveik be garso prisiliečia prie odos.

Stiprus bučinys — spaudimas stipresnis, o garsas didesnis, kvėpavimas nenutrūksta.

Bučinys įgnybimas — lūpos apima odos raukšlę. Toks bučinys padeda ieškoti partnerės erogeninių zonų.

Įsiurbiantis bučinys — panašus į gnybimą, tik intensyvesnis. Lūpos stipriai įsisiurbia į odą ir kurį laiką ją čiulpia. Po šios glamonės lieka nedidelė pailga kraujosruva.

Kutenantis bučinys — dėmesys sutelkiamas į konkrečią erogeninę zoną, kuri lūpomis kutenama ir kirbinama, jaudinant atitinkamus receptorius.

Plunksnos grybštelėjimas — lūpos „piešia“ ant partnerio odos, vedžiodamos reljefo linijas. Šiame žaidime gali dalyvauti ir liežuvis.

Trasuojantis bučinys — atvira ar uždara burna šliaužia oda. Spaudimas gali būti labai stiprus.

Ir taip toliau…